Rožių priežiūra

Pelargonija hibridinė Calliope®
24 balandžio, 2020

ROŽIŲ SODINIMAS, AUGINIMAS IR PRIEŽIŪRA

 

Sodinimas

Naujai įsigytas rožes sodinti į saulėtą, giliai išpurentą, daug humuso turinčią, trašią žemę. Sodinukai turi būti nesuvargę, neapnikti kenkėjų, nenudeginti chemikalais, apačioje turi matytis baltų šaknelių. Sodinti ne per tankiai (pagal vokiečių firmą W. Kordes Söhne: besidriekiančias 2-4, miniatiūrines 6-9, arbatines-hibridines ir floribundines 5-6, krūmines 3, parko 1-2 į m2, vijoklines kas 1,5-2 metrus), taip krūmai gauna pakankamai oro, gerai vėdinasi, būna sveikesni.

Tręšimas

Rožių vystymasis, žydėjimas ir žiemojimas labai priklauso nuo jų tręšimo. Tam tikru vegetacijos laikotarpiu jos tręšiamos skirtingai. Pavyzdžiui, anksti pavasarį, intensyviausiu augimo laikotarpiu, rožėms daugiausia reikia azoto, vėliau – butonizacijos ir žydėjimo metu – visų pagrindinių trąšų (azoto, fosforo, kalio), o vegetacijos pabaigoje — kalio. Lengvesnes dirvas visuomet reikia tręšti mažesnėmis normomis ir dažniau, negu sunkesnes, gerai sukultūrintas. Apie tręšimą iš dalies galima spręsti ir iš rožių augimo. Jeigu žydint arba net prieš žydėjimą lapų pažastyse pradeda augti viršutiniai, šoniniai ūgliai, papildomai tręšti azotu nereikia. Trūkstant jo, lapai pradeda gelsti arba net prieš laiką kristi. Per stipriai patręšus, žydi vėliau ir silpniau. Azoto trąšomis galima tręšti tik iki rugpjūčio vidurio. Vėliau patręšus, užtrunka vegetacija, ūgliai nespėja sumedėti ir blogiau žiemoja. Iš azoto trąšų galima naudoti amonio ir kalio salietrą, taip pat amonio sulfatą. Rūgštesnėms dirvoms geriau tinka kalio salietra, neutralios reakcijos amonio salietra. Azoto trąšas galima naudoti sausas arba ištirpintas vandenyje (10 l vandens ištirpinama 20-30 g trąšų, kurių užtenka 1 m2 rožių ploto).

Fosforas reikalingas žiedams formuotis. Fosforo trąšos skatina ir ūglių brendimą, dėl to rožės geriau žiemoja. Iš fosforo trąšų rožėms geriausiai tinka superfosfatas. Šios trąšos išberiamos sausos (1 m2 100-120 g). Kalis reikalingas žiedams, be to, nuo kalio trąšų rožės būna atsparesnės žiemos šalčiams, mažiau serga įvairiomis ligomis. Iš šių trąšų geriausiai tinka kalio magnezija, jos neturint — kalio druska. Jas galima naudoti sausas arba ištirpintas vandenyje (1 m2 kalio druskos — 20-30 g, kalio magnezijos — 60-80 g).

Jei dirvos reakcija neutrali ir yra pakankamai kalcio, rožių žiedai būna intensyvesnės spalvos, ryškesni. Rožėms reikalingi ir kiti elementai (magnis, geležis, siera, boras, manganas, molibdenas, kobaltas), tik labai mažais kiekiais.  Didesnis jų kiekis gali būti net žalingas. Šių trąšų dažniau trūksta smėlio ir durpinėse žemėse.

Geriausia rožes tręšti subalansuotomis trąšomis. Rekomenduotume COMPO firmos trąšas.

 

Priežiūra

 

Pavasarį: nudengtas rožes išgenėti, iškarpant pajuodusius šakų galiukus, smulkias nereikalingas šakutes, negyvus stagarus ir dagius. Pašalinti silpnesnį iš ūglių, jei krūmo apačioje iš vienos vietos auga keli ūgliai, kad likusiam užtektų maisto medžiagų. Išpurkšti 1 % Bordo tirpalu (vario sulfatas + gesintos kalkės), arba 1 % vario sulfatu, žmonių nuo seno vadinamu „mėlynu akmenėliu“ (100 gr. CuSO4 10 ltr. H2O). Purkšti ir krūmelius ir žemę aplink juos – taip dezinfekuodami apsaugosite rožes nuo peržiemojusių kenkėjų ir grybinių ligų užuomazgų.

Rožių krūmeliams atsprogus ir truputį paaugus (panašiai kaip pirmą kartą tręšiant – apie 15-20 cm.) nupurkšti. Gegužės mėnesį apsiskraido ūglinis pjūklelis, patelės padeda kiaušinėlius ant jaunų ūglių viršūnių, išsiritusios lervutės graužia ūglio vidų, ūgliai vysta ir džiūsta, juos tenka nukirpti ir taip prarandandama daug pirmų žiedų. Pasirodo ir pirmieji amarai. Purkšti insekticidais (Decis, Actara). Labai patogu įdėti truputį fungicidų – profilaktiškai – taip sutaupomas vienas purškimas, tik abiejų normas truputį sumažinti (pvz. 1,5-2 g Actara ir 1 g pasirinkto fungicido 10 l vandens). Pirmą kartą laistant naudinga įdėti fungicido Previcur – tai puiki dezinfekcija nuo pašaknio ir šaknų puvinių, miltligės.

Vasarą: nukarpyti peržydėjusius žiedus, iškarpyti silpnus, aklus, taip pat kreivus ir senus, neproduktyvius ūglius. Neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių daug maisto medžiagų iš kultūrinių ūglių. Kas 12-14 dienų tręšti. Paprastai pirmas žydėjimas būna puikus – žiedų daug ir dideli, nes rudenį maisto medžiagos migruoja į šaknies kaklelį ir storąsias šaknis, o pavasarį keliauja atgal ir atiduoda pirmiesiems žiedams. Vėliau, rožių pakankamai netręšiant, pasirodo pirmieji „badavimo“ požymiai: smulkūs žiedai, smulkūs ir blyškūs lapai, sulėtėjęs augimas, ploni ir silpni stiebai, neatsparumas ligoms, sausi, susiraitę lapų kraštai.

Rudenį: nors rožės dar pilnos žiedų, bet jau pradedamos ruošti žiemos poilsiui. Nebetręšiama, laistoma retai, ir tai tik esant būtinybei. Žiemai rožės pakerpamos spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje. Anksti nukirpus (ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui) dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliukai, kurie nespėja sumedėti ir pasiruošti žiemai. Besidriekiančių rožių karpyti beveik nereikia, nukarpomi tik ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, ne daugiau 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm., floribundinių – šiek tiek ilgesni – 30-40 cm. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm. nuo skiepijimo vietos. Parko rožių iškarpomi tik seni, ligoti ir kreivi stiebai. Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes gausiai jos žydi ant antramečių ūglių, tik pavasarį nukerpami pajuodę šakelių galiukai. Pakirptos rožės iki pastovių šalčių spėja užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daugiau iššąla. Baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt. Visa tai surinkus sudeginti, nes tai yra tikriausias grybinių ligų ir kenkėjų prieglobstis. Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, krūmelius ir žemę aplink juos dezinfekuoti 1% vario sulfatu. Uždengti rožes tik atėjus pastoviems šalčiams. Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros. Gruodui sutraukus žemę, užpilti 15-20 cm. kaupelį durpių, po to eglišakėmis – tai bene geriausia dengiamoji medžiaga. Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams rožės pradeda busti ir vėl atšalus gali žūti. Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas. Tokiame patale rožių krūmeliai kuo puikiausiai išsimiega iki pavasario.

0